žemėvaizdis

žemė́vaizdis sm. (1) RŽ, NdŽ, KŽ 1. geogr. žemės paviršiaus išvaizda: Dabartinis Lietuvos žemė́vaizdis – kalnai, daubos, lygumos, ežerai ir upės – yra paskutinio ledlaikio padarinys DŽ. Topografiniai žemėlapiai vaizduoja pagrindinius žemėvaizdžio elementus: matomus ir matuojamus žemės paviršiaus daiktus, reljefą ir dangą LEXXXV230. Niekur augalų danga nėra tiek ryški, kad pajėgtų sušvelninti šiurkštų plikų uolų žemėvaizdį EncIX595. Gipso klodams pamažu ištirpus, pasitaiko įgriuvimų, atsiranda duobių, kurios yra būdingos tų vietų (Biržų) žemėvaizdžio elementas LEIII29. Prasideda kalvotas žemė́vaizdis EncVII338. 2. LEXXXV262 vietovaizdis, gamtovaizdis: Upės teka giliai išgraužtais kloniais, ir dėl to žemėvaizdžiai, ypač arčiau vandenyno, atrodo labai laužyti LEXX31. Mano gimtinės žemėvaizdžiai labai daug turi panašumo į šitą kraštą VŽ1904,11. Iš lėktuvo matėsi puikūs žemėvaizdžiai sp. Dabar kiekvienas pats stato savo rūmus, kurie turi būti saviti, bet nedarkyti žemėvaizdžio rš. 3. EncV513, LEIV68 psn. dailės kūrinys, kuriame atkurtas vietovaizdis, peizažas: Yra ir keli žemėvaizdžiai jo dirbti, bet ir jie apreiškia ypatingą mirštantį pasiilgimą ir skausmą Vd.